PSICHOLOGIJA
Iš gelmių.
Kelrodis gyvenimo prasmės beieškantiems.
2004m. vasario 10 d. Klaipėda

Ši knyga skirta gyvenimui. Tam procesui, kuriame dalyvaujate Jūs, nepriklausomai nuo to norit Jūs to ar ne. Ši knyga apie gyvenimo taisykles, kurios nepriklausomai nuo įvykių ir aplinkybių galioja ir savo galiojimu inicijuoja šių įvykių ir aplinkybių kūrimąsi. Gyvendami mes griežtai laikomės šių taisyklių nors kartais net nenutuokiame apie jų egzistavimą, o kartais net neigiame jas. Mes galim žinoti šias taisykles ir eiti kartu su jomis gyvenimo keliu siekiant suprasti kur ir kam einame. Mes galim nežinoti šių taisyklių ir taip pat sėkmingai gyventi. Ši knyga ieškantiems atsakymų ir negalintiems ramiai gyventi be jų. Tai tik pamąstymai ir mintys nepretenduojančios į autorines teises. Jei įžvelgsite šioje knygoje ką nors savo, ar ką nors jau girdėto, matyto, skaityto, ką gi, matyt taip ir yra. Manyje mano mintys ir kitų žmonių mintys, mano stereotipai ir kitų žmonių pavyzdžiai susipina taip, kad atskirti savo nuo ne savo neįmanoma. Taip yra ir pas Jus. Patentuojantys žodį vargu ar gali patentuoti mąstymo linkmę, iššauktą jo žodžių. Tas, kas atėjo į mane, pasiliko manyje, tapo manimi ir yra mano. Ir bus mano tol, kol neatsiras dar kas nors, išstumiantis, papildantis arba išsklaidantis tai. Jei radote šioje knygoje ką nors “Jūsų” – vadinkitės jos autoriumi . Jei radote joje ko nors naujo ir ištaisėt jūsų manymu esamus trūkumus - vadinkitės jos autoriumi. Jei aš pažįstu Jus, jei aš žinau apie Jus, jei aš girdėjau apie Jus – Jūs esate šios knygos bendraautoriai. Neskubėkite tuo džiaugtis ar dėl to nusiminti. Gal būt ši knyga sunaikins Jūs tokį, koks esat dabar. Gal būt perskaitę ją pajusit, kad Jūs jau nebe Jūs. Bet tikriausiai to Jūs ir ieškot pradėdami ją skaityti.

Menininkas, pradėjęs piešti paveikslą net pats negali pasakyti kas iš jo gausis. Nes jis nežino. Ar taps jo kūrinys nemirtingu kultūros paveldu ar supus nesulaukęs dėmesio. Betapydamas jis negali įvertinti kūrinio svarbą. Tik baigęs darbą, tik matant rezultatą jis sugebės jį įvertinti. Sugebės įžvelgti atlikto darbo prasmę. Tam, kad pamatyti prasmę mes turime praeiti visą kelią – nuo idėjos gimimo iki paskutinio potėpio. Tam, kad įvertinti gyvenimą reikia jį pirma pragyventi. Gyvendami mes galim klysti ir teisinti save, manant jog viskas kas vyksta į gera. Galim kontroliuoti save ir stengtis neklysti manant jog kontroliuodami save pragyvensim teisingai. Galim gyventi rytojumi, aukodami šią dieną tam, kad rytoj būtų geriau. Galim, bet ar norim to? Ar norim įrėminti save į kitų griežtas taisykles, ar norim beklysdami apgaudinėti save, pateisinant visas savo silpnybes, ar norim žiūrėti tik į ateitį, pasmerkdami šią dieną pražūtin? Ar nesinori mums čia ir dabar gauti tai, dėl ko gyvename? Ar nenori su kiekvienu įkvėpimu gauti jėgų ir noro sekančiajam? Jei taip mums reikia širdyje užbaigti paveikslą ir įžvelgti rezultatą, vardan kurio tepi.

Prieš tūkstantmečius oloje žmogus nupiešė piešinį. Bizoną bėgantį nuo medžiotojų. Stebint šį piešinį mes keičiamės. Mes svajojame sužinoti kas buvo tas žmogus nupiešęs tą piešinį. Ką jis veikė. Ar turėjo vaikų. Kaip jį vadino draugai. Mes norim, bet negalim rasti atsakymus į šiuos klausymus. Šio žmogaus piešinys ir po tūkstantmečių iššaukia mumyse norus. Mes suprantame kokį gilų ir ilgalaikį pėdsaką žemėje paliko jį nupiešęs žmogus. Mes pavydim šiam žmogui. Mes pavydim ir tuo pat metu mums gaila šio žmogaus, nes viską ką jis padarė gyvenime tai tik tas piešinys. Jo gyvenimas tai tik piešinys, nes tik piešinį tegalim įvertinti. Ar ne per mažai gyvenimui? Kita vertus kiti nepalieka ir tiek. Ateina ir išeina į nežinomybę be pėdsakų. Ar mes norime būti tais kitais?

Gyvenime mes nuolat siekiame ko nors. Darydami ką nors siekiame rezultato. Labai sunku nežinant to ko nori gauti rezultate atlikti darbus, reikalingus tam rezultatui pasiekti. Tam, kad beprasmiškai neklajoti darbuose mes numatome rezultatą. Mes užeiname už planuojamo veiksmo ribos nes už jos slypi numatyto darbo esmė ir tikslas. Mūsų gyvenimas – veiksmas. Veiksmas, kurio rezultatas taip pat yra už jo ribos. Gyvenimo tikslo galima pasiekti tik po mirties, bet juk įžvelgti yra ne tas pats kas pasiekti? Kam man tas tikslas jei manęs jau nebebus? Ar jau norit būti tais, kurie išeina nenupiešus savo piešinio oloje? Supratęs tikslą suprasi kelią link jo. Žinodamas ko nori pasiekti nesunkiai išdėliosi darbus kuriuos reikės atlikti. Gyvenimas kupinas kitų tikslų ir rezultatų, kiekvienas jų – reikalingas ir svarbus. Bet tai darbai kuriuos mes galime atlikti būdami gyvi. Šių darbų rezultatų mes siekiame tam, kad gyventi tol kol gyvenam. Tai privilegija tų, kurie nenori po savęs palikti pėdsaką. Vardan ko gyventi? Koks tikslas pateisina žemėje praleistus metus? Jūs norite perskaityti atsakymą? Ar iš ties visuomet norite to ko prašot? Ar norit, kad kažkas pirštu nukreiptų jus ta linkme, kuria turit gyventi? Ar galėsit tuomet be abejonių ir nuogąstavimo eiti tuo keliu, kurį pasirinkot ne pats? Ar iš ties visada norite to, ko prašote?

Pažvelkite į savo gimimo datą. Ar manot, jog esate būtent tokio amžiaus? Ar niekuomet neatrodėt sau daug jaunesnis ar senesnis nei esate? Ar neteko bendrauti su jaunais seniais ir senais jaunuoliais? Gimimo data nerodo Jūsų amžiaus. Ji rodo tik dažų įsigijimo datą menininko paveikslui. Kokiu jūs būsit pasiekęs rezultato žinot tik Jūs. Galima būnant 80 – ies mirti jaunam, galima ir tik sulaukus aštuoniolikos mirti seniu. Pažvelgus už gyvenimo ribos mes planuojame mirties datą. Iki jos dar toli, nes reikia spėti maksimaliai priartėti prie savo tikslo. Bus labai skaudu jei gyvenimo tikslas bus pasiektas gyvenant. Mes būsim laimingi, bet kur tuomet reikės eiti toliau? Žmogus be pagrindinio tikslo – vargšas žmogus, nes jis nežino kam jam gyventi. Žmogus praradęs prasmę gyventi kas gali būti skaudžiau?

Gyvenimas pilnas informacijos. Sužinant vieną džiaugiamės, išgirdus kitą – liūdim. Tačiau pati informacija – beformė. Tik mūsų suvokime ji tampa gera ar bloga. Tai, kas bloga jums gali būti gera man. Tai kas gera man gali būti bloga Jums. O gali ir nebūti. Kas žino kas yra gera Jums? Tik jūs pats. Tačiau net pati baisiausia informacija turi savyje ką nors gero. Net pačio baisiausio melo ištakose guli tiesa. Galimybė pastebėti gėrį blogyje ir tiesą mele – gyvenimo virtuozo savybė. Iš jo elgesio nesuprasi ar jis nusivilia ar tapo pažeidžiamas ir silpnas. Jis priima blogį kaip praeitį išimant iš likusios informacijos tik gėrį sau, koks smulkus ir nepastebimas kitiems jis bebūtų.

Yra žmonių, kurie nesidžiaugia ir nenusimena. Jie nemoka džiaugtis ar liūdėti. Jie nemato tame prasmės. Daug žmonių nemoka daryti tai, ką moka daryti kiti. Jūs taip pat nemokate visko ką moku aš. O aš nemoku visko ką mokate Jūs. Daug iš mūsų jaučiasi ne taip kaip tūrėtų jaustis. Džiaugsme liūdi o liūdesyje džiūgauja. Džiaugiantis protu mes kartais liūdim širdyje o liūdėdami jaučiame nepaaiškinamą malonumą. Tai ženklas, kad bet kokiame blogyje yra gėrio. Laimingas tas, kuris gali pakreipti savo gyvenimą gėrio linkme net apsemtas blogiu.

gyvenimas bombarduoja mumis srautais informacijos. Mes liūdim, džiaugiamės, klystam, taisom klaidas. Mes reaguojam į informaciją. Mes judam gyvenimo keliu. Nesvarbu kokią informaciją mes gauname, nesvarbu kaip tai vyksta svarbu kad taip yra. Bet koks išorinis stūmimas ar tempimas žmogų, žinantį tikslą, veda link jo. Jei niekas nevyktų aplinkui mus ir viskas būtų labai paprasta ar mes norėtumėm eiti? Avis, didelėje bandoje, norinti prasimušti prie vandens nenuklys nuo kelio. Jai nemaišo kitų avių stumdymasis. Šių stumdynių pagalba ji greičiau prasimuš prie savojo tikslo. Kuo mes esame blogesni? Nesvarbu kas ir kaip atsiranda mūsų gyvenime, nesvarbu kas ir kaip mumis stumdo, mums maišo ar mums padeda. Svarbu kad tai vyksta.

Produktai genda. Norint pagaminti šviežų maistą reikia jį gaminti dabar. Suskamba telefonas – būtina atsiliepti. Viskas aplink mus reikalauja dėmesio ir jėgų. Ar užteks ryžto, laviruojant tarp tūkstančio darbų judėti link pagrindinio, nenuklystant nuo kelio? Pažvelkite į skruzdelę. Kiek pavojaus ir netikėtumų laukia jos, nešančios šakelę į skruzdėlyną! Kiek kartų ji krenta ir kiek kartų vėl stojasi. O kur gi šakelė? Štai ji – tvirtai laikoma ir nešama toliau. Žinantis tikslą geba laikytis kelio nepasiklysdamas ir nepamesdamas jo.

Mes žinome daug dalykų kurių nesuprantame. Mes jaučiame ir suprantame daug dalykų kurių nežinome. Supratimas aukščiau už žinojimą. Nes tai, ką mes supratome tampa mūsų gyvenimo dalimi. Tampa mūsų pagalbininku gyvenime. Tampa mumis. Žinias nesunku pamiršti, pakeisti, paneigti. Tai kas yra suprasta, praleista pro mumis ir įsisavinta – amžiams liks mumyse. Suprasti dalykai formuoja mus. Jų kiekis formuoja mūsų turinį.

Mes galim daug dirbti – gauti daug diplomų ir atestatų, padaryti puikią karjerą, nusipirkti gražų kostiumą. Mes galim sukonstruoti savo gyvenimą taip, kad kitas žmogus pažvelgtų į mumis ir pasakytų – kaip gerai jis gyvena. Jam mes atrodysim svarbiu, laimingu ir patenkintu. Gal būt tokiu mes atrodysim ir sau. Bet kas svarbiau – atrodyti laimingu ar iš tikro būti tokiu? Gal iš šono laimingai atrodantis žmogus yra nelaimingas? Gal mes, atrodant kitiems laimingais iš tikro esam ne tokie? Kas žino? Tik mes patys. Paklauskite savęs ar Jūs esate tokie kokiais atrodot kitiems? Ar esate tokie kokiais norite atrodyti? Ar norite atrodyti ar būti? Kiekvienas iš mūsų – pagrindinis savo gyvenimo veikėjas. Kiekvienas mūsų – pasaulio centras. Vienintelis ir nepakartojamas. Svarbus ir reikšmingas. O kaip gi kitaip? Juk jei nebūtų mūsų nebūtų ir mus supančio pasaulio. Šitas gyvenimas mūsų ir tik mes esame jo valdovai. Mes jo režisieriai. Nereikia bijoti valdyti pasaulį taip kaip reikia mums. Ne gėda vadovauti pasauliui, gėda daryti tai blogai. Visi valdo visus. Visi valdo visus. Informacijos srautai susiduria ir pakeičia savo kryptį. Alkanas vaikas, prašantis išmaldos trumpam nukreipia jūsų dėmesį ir tą akimirką trumpai valdo Jus. Šuo, prašantis išvesti jį laukan, koreguoja Jūsų elgesį. Visi vadovauja visiems. Nebijokite vadovauti, bijokite daryti tai netinkamai.

Silpnas žmogus negali valdyti pasaulio, nes pasaulis valdo jį. Silpnas nuolatos prašo ir skundžiasi. Jam reikia užtarėjo ir pagalbininko. Jam reikia užuojautos ir paramos. Jis bijo valdyti pasaulį nes įprato, kad pasaulis valdo jį. Pasakykite silpnam NE ir jis atsisakys tikslo. Pasakykite TAIP ir jis bus jūsų vergu. Stiprus valdo silpnus. Jis neprašo bet siūlo. Jis ne skundžiasi bet dalijasi patirtimi. Pasakykite jam NE ir tapsite silpnesniu nes atsisakėte Jums pasiūlyto. Pasakykite jam TAIP ir tapsite priklausomi nuo jo. Silpnas sako TAIP iš baimės pasakyti NE. O sakydamas NE sako tai iš bejėgiškumo pasakyti TAIP. Stiprus sakydamas TAIP – leidžia, o sakydamas NE – draudžia. Labai nuoširdu. Išgirdęs Jūsų NE jis nepalūžta nes neprašė bet siūlė. O išgirdęs jūsų TAIP juda savo tikslo link, bet kokiu atveju tampant stipresniu. Žinantis kelią – visuomet stiprus. Kokias žinias galima suteikti suprantančiam? Stiprus neskuba, nes kaip jis beskubėtų jis priartės prie savo tikslo tik tada kai to reikės. Skubantis visuomet vėluoja. Skubantys silpni nes pavaldūs laikui. Kaip gali būti pavaldus laikui tas, kurio tikslas už gyvenimo ribos?

silpni gyvena nes yra gyvi. Jie valgo, nes alkani. Jie dirba viršvalandžius, nes uždirba per mažai. Jie skundžiasi nes gyvena blogiau negu norėtų. Tas “nes” lydi juos visą gyvenimą, akivaizdžiai parodant kad viską ką jie daro jie daro pavaldūs aplinkybėms. “NES” – jų silpnumas. Jų pastovus bandymas sušvelninti padėtį, sumažinti skausmą. Stiprūs gyvena tam, kad siekti tikslo. Jie valgo tam, kad būti sotiems. Jie dirba daugiau tam, kad uždirbti daugiau. Trumpas TAM KAD – pateisina visus jų poelgius. Dirbti “tam, kad” daug lengviau, negu “nes”. Iškentėti skausmą “nes” daug skausmingiau negu “tam, kad”. Tikslas – padeda įveikti sunkumus. Tikslas – vedlys gyvenimo labirintuose. Jis užjaus ir paguos, jis suteiks jėgų ir stimulo. Jis – tai tai, vardan ko sakoma “tam, kad”. Jis stipriųjų žmonių atrama ir jėga. Jis stipriau už stiprius nes vardan jo stiprieji stiprūs!

stiprus valdo pasaulį. Visi aplinkui jį – jo pavaldiniai. Jis – vadovas, protingas ir profesionalus. Valdant ir vadovaujant jis nesiima radikalių veiksmų. Jis neleidžia aplinkybėms tapti nepavaldžioms jo veiksmams. Jo pavaldiniai daro viską tiksliai ir laiku. Jam nereikia tikrinti jų darbą. Dažnai net nereikia įsakinėti. Užtenka to, kad jis yra. Neatlikti darbo laiku ar atlikti ji nesąžiningai baisu. Niekas nežino kas tuomet gali atsitikti, nes apie tai baisu net pagalvoti. Jis egoistas, judantis savo tikslo link. Jis rūpinasi pavaldiniais ir baudžia juos. Su jo gera ir saugu, bet visuomet jauti, kad prieiti per arti jo pavojinga. Jūs tikrai žinote tokį žmogų. Arba pats esate jis. Stiprų bijo ir myli. Tik bijo ir tik myli. Bailiausieji bailiai savo baimę gali maskuoti į neapykantą o meilę į nuolankumą bet jie tik atrodys neapkenčiančiais ar nuolankiais, tuo tarpu mylės arba bijos. Stiprus dirba, suprasdamas darbo svarbą tikslui. Tam, kad pasiekti tikro rezultato reikia eiti ne trumpiausiu bet reikalingu keliu. Eiti negailint savęs, eiti nebijant kliūčių, nes reikalingas tvirtas, realus o ne tokiu atrodantis rezultatas. Stiprus supranta tai, todėl dirbdamas – dirba.

kiekviename darbe svarbus ne tik laikas ar jėgos sugaištos rezultatui pasiekti bet rezultato tvirtumas. Kas iš to, kad mes pastatysim namą per savaitę, jei per skubėjimą jis greitai sugrius? Tikras darbas reikalauja jėgų ir dėmesio – bet pažvelkite už jo ribų, pamatykite rezultatą ir suprasit kaip svarbu jį atlikti gerai. Jei jums nereikalingas tvirtas ir tikslus rezultatas gal būt neverta net pradėti darbo? Ar turit pakankamai laiko daryti ką nors nesąžiningai? Ar turėsit laiko vėliau taisyti padarytas klaidas? Stiprus – neskuba. Stiprus – neskuba. Neskuba tam, kad pažvelgti į rezultatą. Tam, kad atlikti klaidų prevenciją. Tam, kad iš milžiniško srauto informacijos išrinkti tik tą, kuri verta jo sąžiningo darbo. Jo statomas namas nesugrius ir nesupus. Kiekvienas varžtas jame įsuktas sąmoningai, suprantant jo svarbą ir paskirtį. Kas būtų jei bent viena iš šimto fundamento plytų būtų skilusi? Kas atsitiktų, jei bent vieną supuvusią lentą prikaltumėm? Nesąžiningas ir nerūpestingas bent vieno žingsnio atlikimas gresia trauma. Klysti žmoniška. Bet numatyti ir apeiti klaidas – protinga. Pabandykite darydami ką nors atsakyti sau ar darote tai “TAM,KAD” ar “NES”. Nustebsite, kiek daug keičia šis mažas žodelis. Jis valdo mus. Nes jis – kelio dalis. “Tam, kad” – žvilgsnis į ateitį. “Nes”- praeities aplinkybių sušvelninimas ir taisymas. Visuomet verta ką nors daryti “tam, kad” vėliau nereiktų daryti “nes”.

Žmogus turėjo šuniuką. Dar mažą ir neišauklėtą. Atsitiko taip, kad šuo sudraskė jo mėgstamus batus. Žmogus baudė šunį. Baudė už tai ką jis padarė. Baudė, nes buvo piktas ir nusivylęs. Keršijo silpnesniam už savo nuoskaudą. Mums nelabai patinka šis žmogus. Nes jis yra pavaldus net šuniui. Ar gi jis ne silpnas? Kitas žmogus patekęs į panašią situaciją darė tą patį, tačiau ne iš keršto o tam, kad pamokyti, išauklėti šunį. Tam, kad ateityje išvengti panašių situacijų. Darė tai be pykčio bet griežtai. Be nuoskaudos, žinant jog jo pamoka nepraeis veltui. Mums patinka šis žmogus. Jis griežtas bet ne piktas. Jis baisus bet neabejotinai teisingas. Jį galima tik mylėti arba bijoti. Kaip galima nekęsti ar nepateisinti to, kuris turi tikslą? Kaip paprieštarausi tam, kas teisus?

Metalinė grandinė susideda iš daugelio dalių, tačiau ko verta net pati storiausia ir tvirčiausia grandinė jei bent viena iš šimtų jos grandžių bus brokuota? Eidami link rezultatų, siekiant tikslų atliekame daugelį veiksmų bet užtenka vienam iš jų būti brokuotam ir visas darbas nueis veltui. Pastebėti, numatyti, apeiti galima silpnumą veiksmų grandinėje – pagrindinė ir svarbiausia užduotis. Ne visuomet tai išeina, bet reikia mokintis. Žmogus turi silpnybę – pateisinti nenorą išmokti tuo, kad yra “dar per jaunas” arba “jau per senas”. Jis manąs, jog reikiamas laikas jau praėjo arba dar ateis. Ką gi, paguoskite tokį žmogų, jis vertas užuojautos.

stiprus – stiprus bekompromisiškai. Jo bausmė už jo įsakymų nevykdymą griežta, teisinga ir visuomet gresianti. Kai baudžia ir auklėja stiprus, nekyla abejonių jog kaltas tu. Gali maskuoti baimę ir meilę jam į pyktį ar nuoskaudą. Gali teisintis ar nesiteisinti, tačiau supranti, kad jis neabejotinai teisus. Jo bausmė neišvengiama. Jis baudžia tik kaltus, nes gali ilgoje žmonių grandinėje įžvelgti silpną grandį. Nes neskuba. Nes yra stiprus. Jei kaltas jis – jis baudžia save. Griežtai ir be abejonių. Jis baudžia net save, kaip manote ar nubaus pavaldinį už nepareigingą elgesį? Tiksliai nustatant silpnąjį grandį jis parodo kitiems – esi kaltas – būsi nubaustas, kas tu bebūtum. Tačiau jei būsi nekaltas ir sąžiningas tau bus leista būti arčiau. Ar ne to mes norime, būdami silpni? Ar nenorime, kartais, pasislėpti už tvirtos jėgos ir argumentų sienos? Stipraus žmogaus atrama jo tikslas. Jis matė rezultatą, jis jį supranta. Kaip gi jis gali palūžti ar suklysti? Jei jums tai atrodo sunku prisiminkite skruzdeliuką nešantį kelis kartus už save sunkesnę naštą. Net jis supranta, kam jis tai daro. Net jis supranta savojo kelio svarbą. Ar esate silpnesnis už jį?

labai lengva pasiduoti aplinkybėm. Labai lengva pasakyti “ką aš galiu padaryti?..” “ aš jau padariau viską ką galėjau” “ tai nepriklauso nuo manęs” ir taip pasimiršti. Palikti viską kitiems. Leisti kitiems vesti jus savo tikslo link. Bet ar norite to? Ar manote, kad kiti žino kur jums reikia eit? Ar norite, kad jūsų piešinį oloje išbraižytų svetima ranka? Priimti atsakomybę – žingsnis link stiprybės, nuimti atsakomybę už padarytas klaidas ir nepabaigtus darbus nuo savęs – tramplinas silpnėjimo link. Dažnai taip darant, mes net nesusimąstom, kad numetant atsakomybę už ką nors ant kitų mes tampam našta jiems. Naštos atsikrato. Su našta nesiskaito. Našta – nereikalingas balastas. Norit būti nereikalingais?

Jei koks nors darbas svarbus jums padarykite jį pats. Nes tik tuomet galėsite būti tikras jog viskas atlikta gerai. Jei Jūsų darbui reikalingas kito žmogaus dalyvavimas padarykite taip, kad jis atliktų savo darbo dalį sąžiningai ir nuosekliai. Padarykite viską, kas priklauso nuo jūsų ir viską, kad jam būtų lengviau. Likusią darbo dalį pasiūlykite padaryti jam. Sukurkite tokią sceną, kurioje jo dalyvavimas būtų minimalus, paprastas ir motyvuotas. Nereikalaukite iš kitų darytį tai, kas padaryti yra jūsų jėgose, nereikalaukite bet siūlykite. Gerbkite tuos, kuriais vadovaujate. Neklauskite jų kodėl jie nepadarė ko nors. Klauskite savęs ko nepadarėte jūs tam, kad jiems pavyktų. Ieškokite savo nesugebėjimo ir tik tuomet sakykite kitiems jų trūkumus. Blogai jei nerasite savosios klaidos. Gero režisieriaus užduotis sukurti atmosferą, kurioje aktorius pasijus taip, kaip reikalinga režisieriui. Maksimaliai priartinkite žmogų prie jam pavesto darbo. Iškramtykite viską ką jis turės suvalgyti. Numatykite ir atmeskite visas jo galimas klaidas ir tik tuomet paklauskite ar jis suprato, ką turės padaryti. Paaiškinkite žmogui, kad jo atliekamas darbas yra svarbus, padarykite taip, kad jo neatlikęs jis pasijustų kaltas o atlikęs reikšmingas. Tai ilgas procesas. Ilgas ir sunkus. Bet jei kelias būtų idealiai paprastas ar norėtumėte eiti jo? Ar yra toksai kelias? Ar jis Jūsų? Nereikalaukite iš kito to, ko jis negali padaryti, tol kol nepajusite kad jis pasiruošęs. Jei aktorius netinka vaidmeniui – pakeiskite aktorių. Suteikiant pirmajam galimybę pasireikšti kitur. Pastebėti kitame jo silpnybes ir jėgą tolygu gebėjimui atskirti džiaugsmo signalus liūdesy. Arba pajusti liūdesio natas džiaugsme. Tam reikia laiko ir sąžiningo savęs neapgaudinėjimo. Pažvelgti giliau už produkto pakuotę ant kurios parašyta “šviežus ir minkštas” ir įsitikinti ar iš ties šviežus ir ar iš ties minkštas. Pabandyti, įvertinti ir suprasti. Pažiūrėti į žmogų giliau, atmetus į šoną jo kaukes. Ar jis valdo Jus ar Jūs valdot jį? Kur jo silpnybės? Kam jums jo silpnybės ir kam jos jam? Leiskite jam naudoti jūsų tikslui savo jėgą ir parodykite jam kaip atsikratyti silpnumo. Padėkite jam. Stiprus gali padėti.

jūs vadovas. Jūs nustatote judėjimo kryptį kitiems. Jūs atsakingi už kitų taisyklingą ir sąžiningą jūsų paskirtų užduočių atlikimą. Jūs palaikote savo tvarką ir baudžiate ją pažeidusius. Net jei pažeidėjas savo prasižengimu padarė gerai. Juk jei vietoj bausmės jis sulauks pagyrų kiti pasielgs taip pat. Kiti norės pažeisti taisykles. Kiti užsinorės pažeisti tvarką. Be abejo yra didelė pagunda pasidžiaugti gėriu, kurį padarė taisyklių pažeidėjas. Džiaukitės, bet neaukštinkite ir nedėkokite tam, kuris išdrįso nepaklusti. Kiekviename blogyje yra gėrio bet juk mes dėl to nevadiname blogį geriu? Tvarka turi būti. Jūs turit atskirti melą nuo tiesos. Jūs turit įžvelgti kuri grandis silpna, net jei jos silpnumo dėka atsitiko ko nors gero. Nereikia išmesti silpnos grandies. Sutvarkykite ja arba pritaikykite kitiems tikslams. Tokiems, kuriuose jos silpnumas neš naudą.

neskubėkite ko nors pradėti ir ką nors užbaigti. Išlaikykite atstumą tarp sprendimo ir jo eigos pradžios ar pabaigos. Patikrinkite ar verta pradėti. Ar padaryta sąžiningai? Prieš dažant grindis pašluokite jas ir… įsitikinkite jog nušlavėte gerai. Prieš atiduodant įsakymą paruoškite viską jo atlikimui ir… įsitikinkite jog verta įsakyti. Palaisčius gėles sustokite ir įsitikinkite jog palaistėt visas ir pakankamai. Padarykite pauzę pradžioje ir pabaigoje. Atsikratęs skubėjimo ir pažvelgus į būsimą ar padarytą veiksmą galima įžvelgti jame daug naujo. Išlaikius pauzę pokalbio pabaigoje galima išgirsti daugiau nei per visą pokalbį. Jauskite pauzę. Naudokite ją savo tikslams. Pauzės metu žvelkite ne į žodžius ir veiksmus jau pasakytus ir padarytus, bet į jų nešamą bet dar neesamą rezultatą. Žvelkite į ateitį nežiūrint į praeitį. Aplinkybės keičiasi. Mes keičiame aplinkybes nes keičiamės patys. Gal mums jau nereikia to, ko mes norim? Išmokit laikyti pauzę. Jauskite pašnekovą. Girdėkite jo žodžiuose daugiau negu žodžius. Matykite jo veiksmuose daugiau negu veiksmus. Matykite tai, kas pastumia jį pasakyti ar padaryti ką nors. Žvelkite į akis - matykit esmę. Žodžiai ir veiksmai netobulas bet vienintelis esmės rodiklis. Tik stebint esmę galima pastebėti kaip puolantis jus žmogus iš tikrųjų ginasi o atrodantis nepavojingu rengia sąmokslą, gal net pats to nesuprasdamas. Stabdykite blogį pačiame jo gimime. Nes nuveikti darbai ir pasakyti žodžiai nepavaldūs kontrolei. Pastebėjus blogį veikite greičiau negu pašnekovas užbaigs sakinį. Neleiskite elgtis taip, kaip jam elgtis nedera. Darykite tai rodant jam jo galimų veiksmų ir tariamų žodžių rezultatą, klausdami ar jis iš ties nori to, ko nori.

ar sunku atskirti šaltį nuo šilumos? Taip pat lengva atskirti veidmainystę nuo esybės. Melą nuo tiesos. Silpnybę nuo jėgos. Tiesiog reikia užduoti sau paprastą klausimą – kas vyksta čia ir dabar? Be iliuzijų ir abejonių atsakyti į jį ir suprasti. Jūsų pašnekovo veiksmai ir ketinimai turi būti aiškus jums. Kokie baisūs ir nemalonūs jie beatrodytų. Neslėpkite tiesos. Imkite tai, kas yra iš tikrųjų o ne tai, ką norėtumėt matyti vietoj to. Darykite tai, ką galite daryti nepriekaištingai pats arba naudojant kitus žmones. Jei nesugebate iš kart prabėgti 10 kilometrų prabėkite viena. Pailsinkit, pasiruoškit ir bėkit toliau. Sunkius, didelius darbus dalinkite į mažus ir lengvus. Kiekvieno pabaigoje nustatant tarpinį bet realų ir laukiamą rezultatą. O pasiekus jį padarykite pauzę įkvėpimui ir įvertinimui; naujo rezultato nustatymui ir kelio link jo apibrėžimui. Visi didieji dalykai susideda iš mažų. Net monolitinės uolos turi sudedamųjų dalių. Ką jūs norite gauti? Daug bet po metų ar dalį to bet jau dabar? Dalį rytoj, dalį poryt, dalį užporyt? Dalindami didelius darbus į paprastus ir mažus pamatome realų rezultatą. Suprantame mums pavyksta! Ir žinome kad pavyks.

skatinkit laimėjimus. Net jei veiksmo eigoje laimėjimo vertė nuvertėjo. Skatinkite sąžiningai ir be veidmainystės. Nesakykite netiesos, nes sakant ją provokuojate kitus apgauti jumis. Neskubėkite vadovauti tiems, kas nenori būti jūsų pavaldiniais ar pagalbininkais. Daryti tai tas pats kaip pasiryžti iš kart bėgti 10-ies kilometrų distanciją suprantant, kad teprabėgti galite tik vieną. Jei nematote tokių, kurie nori būti jūsų pavaldiniais gal dar pats esate per prastas vadovas? Nematantis savo atsakomybės bejėgis tapti stipresniu. Negebantis sakyti tiesą sau ir kitiems vargu ar gali tikėtis, kad tiesa sakys jam. Gerbti kitus – daugiau nei gerbti save. Galima mylėti save, suprantant, kad niekas išskyrus tavęs pačio tavęs nemyli bet ar tai bus ta meilė, kuri verta vadintis tikra? Ar nuolatos nelys į galvą mintys, kad žmonės nepastebi tavyje to, dėl ko tave būtina mylėti? Tai kas tuomet? Apkaltinti kitus aklumu? Atsiskirti, nes esi nesuprastas? Taip padaryti galima bet o kam? Pabėgti nuo visų, pasislėpti dar giliau, neapkęsti kitų, besitikint kad tuomet tapsi visų matomas, mylimas ir gerbiamas? Ar savo neapykanta sunaikinti visus ir viską aplink savęs ir savyje iš keršto? Tai kuo gi tuomet tu skirsis nuo žmogaus kerštaujančio šuniui iš savo bejėgiškumo ką nors pakeisti? Gerbti kitus – tai leidimas gerbti save. Mylėti kitus – leidimas būti mylimam. Negerbti kitus priežastis, kad negerbtų tave. Nekęsti kitų – priežastis, kad nekęstų tavęs. Sakyti tiesą kitiems tai leidimas sakyti tiesą tau. Būk nuoširdus pirmas ir būsi pirmas išgirdęs tiesą. Jei negali būti nuoširdus visais klausymais- neskubėk. Buk nuoširdus tiek, kiek gali. Tiek kiek realiai esi. Dalink didelę distanciją į tokias, kurias gali nubėgti. Ne žinoti ar tikėtis to bet iš ties būti. Tai yra suprasti, kad gali. Netoleruok pusiau supratimo. Pusiau supratimas tai žinios, nuojauta, tendencija. Pasikliaudamas vien tikėjimu tampi panašus į rusišką ruletę žaidžiantį žmogų. Jis kažkodėl tikisi, kad kulka teks ne jam. O jei jam? Na ka gi – nepavyko… ar nori gyventi tam, kad paskui pasakyti – na ką gi nepavyko…? Gerai jei turi antrą bandymą. Bet ar sulauksi jo iš kulkos? Tik tikras nuoširdumas yra tiesa.

sakoma tiesa turi būti neabejotina Jums. Pusiau tiesa – netikra tiesa – nešvari tiesa. Pusiau tiesa taip pat ir pusiau melas. Pusiau melas – tai mažas, neryškus ir nepiktybinis bet jau melas. Melas jis ir yra melas, kaip ji bepavadinsi. Iš mažo kaštono išauga kaštonas. Kas gi dar gali iš jo išaugti? Pūs vėjas, truks arba bus per daug vandens, keisis medžio forma bet iš kaštono išaugs kaštonas. O iš melo mažo ir nereikšmingo melas didelis. Jei leisit augti. Jei nepastebėsit ir neįžvelgsit. Jei neprisiimsit atsakomybės už nepastebėjimą ir neįžvalgumą. Jei atsiribosit nuo įvykių, sakydamas – tai ne mano kaštonas, dar ne laikas aš dar per jaunas ar jau per senas. Jei susitaikysite su mintimi jog gyvensit su melu, nesitikėkite, kad nereikės gyventi jame. Tiesa tai tik tiesa. Jei abejoji – patikrink. Tikrindamas įsitikink kad nebeabejoji. Jei vis dar abejoji o sakyti reikia – išsakyk tendenciją bet ne tiesą. Tendencija pretenduoja tapti tiesa, bet ji dar ne tiesa. Ji – silpna tiesa, pusiau tiesa. Ar ji verta kovos? Negink pusiau melo, nepulk dėl pusiau tiesos. Padaryk pauzę, atskirk grūdus nuo pelų. Suprask kur pakuotė o kur prekė. Nubrėžk ribą tarp tiesos ir netiesos. Nebūna pusiau tiesos ar pusiau netiesos juk pusiau tiesa tiek pat tiesa kiek ir melas. Tai tiek pat supuvusi lenta kiek ir tvirta. Ar nori gyventi iš tokių lentų sukaltam name? Ar nori nesumažinus kainos pirkti bent truputį brokuotą prekę? Jei nenori pats, kodėl manai, kad norės kitas? Kartais mes norim būti apgauti. Bet tik su sąlyga, jog žinome tiesą. Aš nujaučiu tiesą, bet tu geriau apgauk mane. Taip mes sakome, nesąmoningai norint išlaikyti pauzę reikalingą tam, kad įvertinti ir apmastyti gresiančią tiesą. Pasiruošti. Įvertinti. Priimti atsakomybę. Rasti išeiti. Pastebėti gėrį blogyje, baimė agresijoje. Atskirti grūdus nuo pelų. Tai – stipri, sąmoninga pauzė. Pauzė vardan tikslo. Pauzė, kurią būtina padaryti tam, kad nepavėluoti. Pauzė, kuriuos metu apsisprendi ar gyvensi su melu, apgaudinėjant save nenorėjimu žinoti ir pripažinti tiesą. Ar naudojant nors ir baisią, bet tiesą kaip atraminį fundamentą žengti reikalingą žingsnį. Pirmas žingsnis į išgijimą – savo ligos pripažinimas. Nepripažinti savo ligos reiškia negerti vaistų nuo jos. Reiškia sakyti – aš sveikas nes dar per jaunas sirgti. Aš stiprus nes stiprus nebūna silpnas. Aš stiprus ir sveikas nes tai mano tikslas. Bet būti vien stipriam ir sveikam ar to ne per maža gyvenimui? Kur tada mūsų piešinys oloje? Siekti stiprybės kaip tikslo irgi silpnybė. Laviruoti tarp stiprybės ir silpnumo, naudojant jėgą, kad atrasti silpnumą ir naudojant silpnybę tam, kad suprasti kaip ją pakeisti į jėgą – menas. Bet šis menas – ne tikslas o tik instrumentas, reikalingas tam, kad pasiekti tikslą. Žmogų įsitikinusį į savo neabejotiną stiprybę lengva apgauti. Žmogų manantį esantį be trūkumų lengva sulaužyti. Nes jis nesisaugo, tikint, kad jo stiprybė – jo saugumo garantas. Iš tiesų stiprus visuomet abejoja savimi prieš darant, užtai daro – neabejodamas. Arba nedaro išvis.

Norint suvalgyti saldainį išvyniojam jį iš popieriuko, atskirdami jį nuo jau nebereikalingos pakuotės. Nes mums reikia tik saldainio. Tik esmės, o ne tuo, kas šią esmę apgaubia. Kas būtų jei saldainis iškart neturėtų popieriuko? Ar galėtų jis neišsipurvinti ir likti saugus? Tiesos pakuotė, kaip ir saldainio pakuotė saugo ją tam, kad ji pasiektų adresatą. Visa ši knyga – esmės pakuotė, bet kaip be jos aš pernešiu esmę Jums? Sudegink, suplėšyk jau perskaitytą knygą, bet ar atsikratysi esmės ir tiesos išdėstytos joje? Pakuotė, kaip ir žodis praranda savo vertę tuomet kai atliko savo vaidmenį. Ar buvo svarbus šis žodis? Taip, be abejo. Bet ar jo reikia dabar? Ne, nes jo kelias ir laikas baigėsi, jis iki galo atliko savąjį tikslą. Laikas užleisti kelią kitiems žodžiams. Mums gaila atliktų darbų bet mes džiaugiamės jų atneštais rezultatais. Gailėti ir džiaugtis – tai sankryža atsirandanti su kiekviena informacija. Tai blogis gėryje ir gėris blogyje. Tau rinktis.

Gyvenime reikia rinktis, sakyti, galvoti, gerbti, nekęsti, pykti, mylėti – visus šiuos veiksmus žmogus atlieka pats. Pats sau. Pats už save. Pats dėl savęs. Atsiranda du “pats” – “pats” – darantis ir “pats” vardan kurio daroma. “pats” norintis ir “pats” abejojantis. Mes ir norim ir nenorim. Mes vienu metu ir džiaugiamės ir liūdim. Mes juokiamės iki ašarų ir verkiame iki juoko. Mes ir kūnas ir protas kartu. Mes pats sau pavaldinys ir vadovas, ir draugas ir priešas. Suprasti tai reiškia atrasti save. Tam, kad suprasti didelį, neaiškios informacijos kiekį reikia jį padalinti į mažas bet aiškias dalis. Jei ir po šio dalinimo yra neaiškumų – dalinkit mažas dalis į dar mažesnes bet aiškias. Neužbėkite į priekį. Jei neišmanote raidžių, kam bandot skaityti visą žodį? Kiekviena naujai išmokta raidė atveria naujus horizontus. Kiekvienas žingsnis į kalną vis daugiau pakelia jus virš žemės. Kiekvienas potėpis dažais vis daugiau pasako apie būsimą paveikslą. Atrodo nežinojai ir abejojai bet vis dėl to padarei pirmą žingsnį ir štai – iškarto pamatei kur reikia dėti antrą. O antras parodė trečiojo kryptį. Kur gi buvau ankščiau? Kodėl nežinojau? Nepadaręs pirmo žingsnio nežinai kur dėti koją antram. Norint skaityti tarp raidžių būtina mokėti skaityti raides. Neįmanoma gebėti vadovauti kitais nesugebant vadovauti savimi. Vadovauti reiškia žinoti, kas iš tikro reikalinga o kas tik atrodo reikalinga. Vadovauti reiškia žinoti ir suprasti ko nori. Kaip važiuojant autobusu – tiksliai žinoti stotelę, kurioje nori išlipti.

Kartais mes ištikrųjų nenorime to, ko trokštame. Dažnai, patys sukuriame aplinkybes, kuriose netikri norai užslepia tikrus. Tai, kaip gerti tabletes, nežinant ir nesistengiant suprasti kuo sergam. Apkūnus žmogus, norint atsikratyti viršsvorio sako – aš valgau per daug. Kaltas mano noras valgyti. Apribojant šį norą aš sulieknėsiu. Tai pavyzdys kai neteisingai konstatuotą ligą, kai imamas pats trumpiausias kelias ją pastebėti. Šis apkūnus žmogus valgo tiek, kiek iš tikrųjų nori. Tiek, kiek reikia jo organizmui. O likusį, nereikalingą maistą jis suvartoja nes mėgsta žaisti su maistu, jausti jo skonį burnoje. Jo apkūnumo priežastis ne tikrasis siekimas pasisotinti bet žalingas įprotis daryti tai, kas jam nereikalinga – vykdyti ne tikrąjį savo norą o daugiau už jį. Jam patinka ne valgyti bet lepintis maistu. Žaisti su maisto skoniu. Norint, kad vaikas ne žaistų o mokintųsi būtina patraukti nuo darbo stalo žaislus. Nemažinkite apkūnaus žmogaus raciono, tegul valgo tiek, kiek jam reikia. Bet paslėpkite jo žaislus – tą maistą su kuriuo jis žaidžia. Tuomet suprasit. Jog jo apkūnumo priežastis ne noras valgyti bet meilė maistui. Tai beveik tas pats, bet labai skirtinga! Va dabar, supratus save šis žmogus turėtų klausti savęs, ar jis gali atsisakyti meilės maisto skoniui vardan grakščios figūros. Ar jis iš tikrųjų nori nebesmaližiauti būdamas sotus ar tik svajoja to norėti? Štai kodėl geros dietos riboja ne kiekį bet asortimentą. Štai kodėl reikia išmokti atskirti tikrus norus nuo netikrų. Kaip išvynioti saldainį…

padidintas kiekis – nerealu. Tai kaip padidintas noras – tokio nebūna. Neįmanoma norėti daugiau negu nori. Norėti daugiau negu nori tai arba turėti kelis norus arba neturėti nei vieno. Norėti pasisotinti daugiau negu to reikalauja alkis reiškia arba norėti ne tik valgyti bet ir pasimėgauti skoniu. Arba nenorėti valgyti išvis o valgymą naudoti kaip pagalbinę priemonę kam nors kitam – mąstymui, apsiraminimui, savęs gailėjimui. Padidintas asortimentas – tai galimybė rinktis, tai galimybė eiti į kairę ar į dešinę, paimti skanų pyragaitį ar neskanų bet maistingą, galimybė išvynioti saldainį ar palikti tokį koks yra ir suvalgyti su popieriuku. Padidintas asortimentas tai visada pagunda suklysti. Pasielgti taip, kaip lengviausiai – gauti rezultatą be darbo. Gerai jei ir be darbo gautas rezultatas tvirtas. Gerai, jei saldainio popieriuke įsuktas išties saldainis.

bet tai yra ne visada. Vagystė – padidinto asortimento pavyzdys. Galima ilgai dirbti, taupyti pinigus ir vėliau turėti mašiną. Arba galima nedirbti, netaupyti o tiesiog pavogti ir taip pat turėti mašiną. Rezultatas vienas. Keliai prie jo – skirtingi. Keliai po jo – skirtingi. Kelias po rezultato parodo šio rezultato tikrąją kainą. Turėti mašiną ir džiaugtis, kad turi. Arba turėti mašiną ir bijoti nes ją turi. Kas geriau? Ko jūs norite džiaugtis ar bijoti? Pažvelgus į ateitį suprantam ko iš tikrųjų norim ir ko nenorim. Koks, tikriausiai yra neskanus saldainis su popieriuku…

Štai ir viskas. Rašyti toliau – norėti daugiau nei nori. Ši knyga – kelrodis o ne kelias ir tikrai ne rezultatas. Gerai, jei pastebėjote joje kur eiti. Gerai jei pastebėjote joje kur nereikia eiti. Ji atliko savo darbą, jos jau nebereikia, ji – praeitis. Būtų gerai jei ji taptų fundamentu ateičiai. Kelrodžiu, kurį pamatot, kuriuo pasinaudojat ir kurį pamirštat paėmus iš jo tiek, kiek reikia.

Su pagarba,
Michailas Andrijanovas.
2004 m. kovas 24 d.